Šiandien, rugpjūčio 9-ąją, gimtadienį švenčia „Utenis“ FA U14 komandos vyr. treneris Kirillas Mamontovas. Šia proga kviečiame artimiau susipažinti su mūsų klubo strategu.
K. Mamontovas papasakojo, kada atrado trenerio profesiją, kaip pradėjo darbuotis Utenoje bei kokiu specialistu save laiko.
Pradžių pradžia
– Būnant 21-22-ų metų mane pradėjo kamuoti dideli nugaros skausmai. Nuėjau pas gydytoją, o ji man pasiūlė operacijos nesidaryti ir patarė savijautą pagerinti kineziterapijos pagalba.
Metus kiekvieną dieną dirbau per negaliu, situacija gerėjo. Pradėjęs nuo kineziterapijos, atradau jogą. Aš ir dabar kiekvieną dieną darau mankštas, nes žinau, kad tai apleidus, savijauta pablogės.
Tuo metu sportavau tiek daug, kad mano pažįstamas, tada dirbęs treneriu, pasiūlė išsilaikyti UEFA B licenciją ir taip pat pradėti treniruoti.
Pusę metų skambinausi į Kauno apskrities futbolo federaciją. Tada lietuviškai nekalbėjau, bandžiau susišnekėti rusiškai, o manęs priimti nenorėjo, nes aš nei rinktinėse, nei klubuose jokiuose nebuvau žaidęs, manęs niekas nežinojo.
Galiu pasakyti, kad kvalifikacijos tada neturėjau, bet man padėjo noras ir užsispyrimas. Aš nuvažiavau į mokymus, tačiau iš to, ką jie pasakojo, supratau kokius 30 procentų.
Treniravimo prologas gimtame mieste
– Gavęs UEFA B licenciją, pradėjau dirbti Visagine. Per vienerius metus mano grupėje nuo penkiolikos vaikų susirinko penkiasdešimt.
Iš jų keletas vėliau žaidė U14, U19 salės, U19 rinktinėse. Galima sakyti, kad per ketverius metus šeši mano treniruoti žaidėjai pateko į nacionalines komandas.
Su Kirilu ir Aleksandru Levšinais aš padirbau tik dvejus metus. Kirilas buvo salės rinktinėje, o Aleksandras… Aš buvau tas žmogus, kuris įkalbino jo mamą, kad leistų jam išvažiuoti iš Visagino. Aš tuometinį savo komandos lyderį atidaviau Utenai, kad jis tik tobulėtų.
Ir nors kol kas A. Levšinas už pagrindinę vyrų rinktinę nežaidė, žmonės kalba, jog jis yra geriausias kairio krašto gynėjas Lietuvoje.
Apskritai, Visagine treniravau žaidėjus nuo septynerių iki keturiasdešimt ketverių metų amžiaus –buvau vyr. treneriu LFF II lygoje žaidusioje komandoje.
Ypač gera buvo U13 grupė, su kuria tarp mokyklų Lietuvos žiemos čempionate užėmėme ketvirtą vietą.
Kaip prisijungei prie „Utenis“ klubo?
– Man paskambino Artūras Gimžauskas, susitikome, o jis ir sako: „Turime gana įdomų projektą, norėčiau matyti tave video analitiku ir būti trečiu klubo treneriu“ – „Utenis“ tuomet žaidė A lygoje.
Pradėjau mokytis futbolo analitikos, nuvažiavau pas Marių Babravičių, jis tuomet dar nebuvo susijęs su „Utenis“ klubu, paprasčiausiai buvome pažįstami iš anksčiau. Buvau užsispyręs, važiavau į Vilnių mokytis – šią vasarą dalyvavau seminare Prienuose – kartais pažiūriu į veidrodį ir netikiu, kad iki šiol turiu tiek energijos judėti į priekį.
Norėjau tobulėti, bet tada komandos vyr. treneriu tapo Zvezdanas Milošivečius. Jis atvažiavęs suprato, kad aš analitikas ne tokio lygio, kokio jiems reikia ir pasikvietė savo draugą, o aš tapau 5 asistentu.
Tuomet pagalvojau, kad dirbti su pirma komanda man nebėra dėl ko. Dabar daryčiau kitaip, būčiau prie komandos ir stebėčiau, kaip vyr. treneris viską organizuoja.
Tapau Egidijaus Varno asistentu LFF I lygoje rungtyniavusioje „Utenis“ B ekipoje. O po pusmečio pradėjau treniruoti akademijos komandą. Po truputį, po truputį aš ketverius metus dirbu su vaikais.
Man labai pasisekė, kad čia yra Carstenas Dohmas. Per trejus metus išmokau šnekėti lietuviškai ir angliškai, dabar šiomis kalbomis galiu kalbėti apie futbolą. Labai patinka, kad turime tokį kolektyvą, kuriame galiu susipažinti ne tik su futbolu, bet ir sus skirtingų kultūrų žmonėmis.
Skirtingi įpročiai, religijos, kitoks išsilavinimas, iš šeimų atėjusios kitos tradicijos, man tas patinka. Ką aš labiausiai myliu savo darbe – tai žmones ir santykius.
Ar buvo laikas, kai futbolą žaidei profesionaliai ar bent turėjai minčių apie tai?
– Kai 2014-ais metais atsikūrė „Utenis“, Utenoje vyko atviras salės futbolo čempionatas. Komanda, kurioje rungtyniavau, žaidė finale ir tuometinis „Utenio“ treneris Mindaugas Čepas, stebėjęs rungtynes, priėjo ir pasiūlė atvykti pasitreniruoti.
Kvietimas labai pradžiugino, bet supratau, jog, jei pasirinksiu važiuoti į Uteną, negalėsiu būti su savo komanda. O tai man atneša daugiau aistros. Mindaugui pasakiau, kad jo pasiūlymas mane be galo pradžiugino, bet pasirinksiu mūsų mėgstamiausią darbą – treniravimą ir jis su šypsena padėkojo man už atvirumą.
Konkurencija yra ironiška sąvoka. Žvelgiant iš vienos pusės, ji verčia tobulėti, iš kitos – jos neatlaikius galima prarasti gyvenimo šansus…
– Jei turėčiau galimybę, aš beveik viską daryčiau konkurencijos būdu. Turiu stiprią vidinę motyvaciją. Mano gyvenime visada buvo žmonės, su kuriais konkuravau, visada norėjau būti geriausiu.
Mokydamasis trečioje klasėje šeštą valandą ryte eidavau į graikų-romėnų imtynių treniruotes. Po to, vakare – į antrą. Gaudavau geriausius pažymius. Penktoje klasėje buvau geriausias anglų kalbos mokinys mokykloje. Nenoriu pasigirti, kalbu apie vidinę motyvaciją.
Konkurencija – labai naudingas dalykas. Ji privalo būti, nes verčia tobulėti. Jei žmogus nenori laimėti, konkuruoti čia ir dabar, aš nežinau, ar jis gali būti sportininku.
Ar jautiesi užaugęs kaip treneris?
Manau, kad aš pradėjau suprasti futbolą ir kaip dirbti treneriu, bet šioje aplinkoje. Dėl to ateityje norėčiau pabandyti save kitame lygyje. Noriu gauti UEFA Pro licenciją, žinau, kad tų kursų metu, galėčiau gauti daugiau patirties 11×11 futbole.
Su Carstenu dirbu trejus metus ir suprantu, kokio lygio vaikų treneris jis yra. Kai skaitau knygas apie Josepą Guardiolą, žinau, kad toks kaip jis, aš niekada nebūsiu. Guardiola – genijus, o norėdamas būti genijumi, turi būti pašėlęs. Mano patirtis ir aplinka nebuvo tokia, kaip ta, kuri supo jį Barselonoje. Jo mokykla buvo geresnė nei mano.
O dabar Carstenas man tą duoda. Per paskutiniuosius metus gavau geros patirties būdamas jo asistentu „Capelli Sport“ treniruočių stovykloje. Tai visiškai kita duona, kai tu gali būti atsakingu, nepriimdamas esminių sprendimų: kada laiku patarti, kada geriau patylėti. Kada pasakyti, ar čia ir dabar, ar vėliau, o ką pasakyti?
Ar jaučiuosi patobulėjęs? Tikrai taip. Ar tai mano gyvenimas? Irgi tikrai taip.
Ar gali žaidėjas pats sau būti didesniu priešininku nei varžovas aikštėje?
Aš manau, kad tu ne tik gali būti didesniu varžovu nei tavo oponentas, o kad taip ir yra. Jei tu save nugalėsi, viskas bus gerai.
Praeitą savaitę prasidėjo Anglijos „Premier“ lygos čempionatas. Mančesterio „City“ puolėjas Erlingas Haalandas paskutinių rungtynių minučių metu nepataikė į tuščius vartus ir vietoje to, kad nervuotųsi ir nuleistų galvą, jis atvirkščiai, pažvelgė į viršų ir nusišypsojo.
Aš vaikams sakau: „Va, kaip reikia reaguoti, nereikia savęs graužti. Su šypsena ir į priekį, tų momentų dar bus“. Bet kaip to išmokyti, čia man iššūkis. Įskiepyti perfekcionizmą, su šalia einančiu optimizmu.
