Šiandien, rugpjūčio 4-ąją, gimtadienį švenčia „Utenis“ FA vyr. treneris Aurimas Meidus. Šia proga kviečiame artimiau susipažinti su mūsų klubo strategu.
Aurimas – ilgametis Utenos futbolo klubo narys, čia besidarbuojantis praktiškai nuo jo atkūrimo prieš beveik dešimtmetį. Nepaisant trenerio darbo, A. Meidus taip pat rungtyniauja ir „Utenis“ vyrų komandos sudėtyje.
Ar susižavėjimas futbolu atėjo iš artimos aplinkos, ar čia tas atvejis, kai obuolys nuo obels nuriedėjo toli?
Tikrai toli. Nors mano tėvai buvo gana sportiški, šeimoje neturėjome nei vieno futbolininko. Vaikystėje futbolą su tėvais žiūrėdavo tikrai dažnai, o ši sporto šaka užkrečia – jei pabandai ir patinka – tai tave lydi visą gyvenimą.
Kiek save atsimenu, visada buvau su futbolo kamuoliu, nuo mažens su draugais nuolatos žaisdavome kieme. Tuo metu į sporto būrelius vaikus rinkdavo tik nuo penktos klasės, bet mes su keletu berniukų vyresniųjų grupėje pradėjome sportuoti šiek tiek anksčiau – nuo devynerių. Pradėjęs nebesustojau.
Kada buvo ta akimirka, kai supratai, kad su futbolu siesi visą gyvenimą?
Visą laiką svajojau būti profesionaliu futbolininku, bet taip susiklostė, jog aukščiausios klasės sportininku tapti nepavyko. Su futbolu buvau visada, tačiau, kad treniruosiu, galbūt giliai viduje minčių ir buvo, bet apie tai nesusimąstydavau. Prieš 12-15 metų tikrai negalvojau, kad tapsiu treneriu.
Kokių komandų garbę teko ginti iki „Utenio“?
Žaidžiau Vilniaus ekipose, teko rungtyniauti ir užsienyje: pirmoje Airijos lygoje, taip pat pirmame bei aukščiausiame Šiaurės Airijos divizionuose. Tačiau vis tiek traukė grįžti į Lietuvą. Tą padaręs vėl prisijungiau prie sostinės ekipų, niekada nebuvau sustojęs žaisti.
Du su puse sezono atstovavau FK „Trakai“ komandai. Po šio etapo persikėliau į salės futbolo aukščiausią lygą, rungtyniavau ir „REO“ komandoje.
Ar prie Utenos klubo prisijungei iškart jam atsikūrus?
Prie „Utenio“ prisijungiau beveik pačioje pradžioje. Buvo svarstymų etapas – tuo metu dirbau vienoje įmonėje, kurioje turėjau tikrai geras pareigas. Bet vis tiek futbolas ir savas miestas traukė ir nuo 2014-ų metų balandžio pabaigos prisijungiau prie Utenio. Iš pradžių kaip futbolininkas, kuris dabar iš žaidėjo tapo treneriu.
Kadangi ir treniruoji, ir rungtyniauji, susidaro įspūdis, jog futbolo aikštynas yra absoliuti tavo komforto zona…
Netgi dabar, po tiek metų futbole, prieš kiekvienas rungtynes, tiek treniruodamas, tiek žaisdamas, jaučiu jaudulį. Jei to nebūtų, gal futbole būti ir nereikėtų.
Ar retkarčiais paspaudi pauzės mygtuką futbolui?
Tų pauzių būdavo anksčiau, bet dėl to, kad nebuvau aplinkoje, kuri būtų šimtu procentų profesionali. Visąlaik svajojau būti profesionalioje terpėje, kaip žaidėjui tai neišsipildė, tačiau dabar pavyksta kaip treneriui – „Utenyje“ norime kurti pačią geriausią ir profesionaliausią terpę mūsų trenerių kolektyvui bei vaikams.
Futbolas nuolatos keičiasi. Kaip spėti prie pokyčių prisitaikyti?
Stengiamės būti šiuolaikiniu klubu su šiuolaikiniu požiūriu ir futbolo diktuojamas madas perteikti žaidėjams. Manau, kad mes sparčiais žingsniais artėjame prie aukščiausio lygio treniravimo aplinkos. Jei nori keistis, visada spėsi, jei nenori, visada rasi pasiteisinimų.
