Šiandien, liepos 31-ąją gimtadienį švenčia „Utenos Utenis“ vyrų komandos strategas Egidijus Varnas. Ta proga kviečiame artimiau susipažinti su mūsų klubo treneriu.
E. Varno futbolininko karjeroje ir pirmąją, ir paskutiniąja stotele tapo gimtoji Utena. O 2018-aisias strategas stojo prie „Utenis“ vyrų ekipos vairo.
Ar, kai karjeros pradžioje išvykote iš Utenos, vėliau dar tikėjotės į ją grįžti?
Nesitikėjau, nes tada Utenoje nebuvo komandos. Bet susikūrus naujam klubui, susiklostė palanki situacija ir pasitaikė gera galimybė sugrįžti.
Kai išvykote rungtyniauti į Izraelį, informaciją susirinkti apie klubą, galiausiai ir apie pačią valstybę buvo sunkiau nei dabar. Ar nesijautėte, jog vykstate į tam tikrą nežinomybę?
Važiavau iš esmės aklai, nieko nežinodamas nei apie šalį, nei apie klubą. Informacijos praktiškai neturėjau. Prieš išvykdamas su niekuo nesikonsultavau, bet jau nuvažiavęs, buvau susitikęs su ten buvusiais lietuviais, kalbėjomės. Tuo metu norėjosi daugiau iššūkių. Nauja šalis, aplinka, laikas buvo geras.
Kas padarė didžiausią įtaką jūsų sportiniams pasiekimams?
Tikriausiai charakteris ir didelis noras. Norėjau tapti futbolininku, pasiekti rezultatų.
Futbolininko karjeros metu pavyko nuveikti daug, ar liko kažkas, ko jautėtės neįgyvendinęs?
Nemėgstu žvalgytis labai smarkiai atgal. Žinoma, visi nori kažko daugiau, bet ką pasiekiau, tuo esu patenkintas. Aišku, pasitaikė daug traumų, galbūt jos savu laiku šiek tiek išmušė iš vėžių.
Jei galėtumėte pakartoti savo karjerą, ar keistumėte kai kuriuos sprendimus jos metu?
Dabar žvelgiant atgal, atrodo, kad daug ką galima būtų pakeisti. Bet tuo metu gyvenau taip, kaip atrodė teisinga. Jei negali nieko pakeisti, nereikia apie tai ir galvoti.
Ar tapęs treneriu pamatėte futbolą iš kitos pusės?
Tikrai taip. Pradėjau daugiau domėtis, daugiau tobulėti. Futbolas iš žaidėjo ir iš trenerio perspektyvų labai skiriasi.
Trenerio darbas įpareigoja sukurti tam tikrą ryšį su kiekvienu žaidėju. Kas padeda tam ryšiui atsirasti?
Kiekvienas žaidėjas turi skirtingą charakterį, galbūt ne su kiekvienu gerą ryšį ir įmanoma sukurti. Bet, aš manau, kad mano santykiai su žaidėjais nėra blogi. Ryšys su kiekvienu žaidėju yra skirtingas – su vienu gali ir pajuokauti, su kitu bendravimas kitoks. Bet, mano manymu, mes, kaip komanda, esame geras kolektyvas.
Retas žaidėjas, kuris prieš rungtynes nesijaudina. O kokios emocijos aplanko trenerį?
Prieš kiekvienas rungtynes visi jaudinamės, bet žaidėjas išėjęs į aikštę jaudulį pamiršta, o treneriui, esančiui ant suolo, emocijos verda visų rungtynių metu ir atslūgsta tik joms pasibaigus.
