Šiandien, birželio 15-ąją, gimtadienį švenčia „Utenos Utenis“ merginų komandos žaidėja Erika Busevičiūtė. Čia proga, kviečiame artimiau susipažinti su mūsų ekipos sauge.
Iš Dusetų kilusi mergina prie Utenos komandos prisijungė visai netikėtai, o dabar jau yra tapusi klubo senbuve. Žaidėja papasakojo apie gyvenimo etapą prieš papildant Arūno Rastenio treniruojamos ekipos gretas,
Ar tavo futbolo kelias prasidėjo būtent Dusetose?
Taip, turėjau draugę, kuri žaisdavo futbolą ir kelis kartus nuėjau pažiūrėti, kaip jai sekasi – buvo įdomu sužinoti, kaip ten viskas vyksta. Po kelių kartų treneris priėjo prie manęs ir paklausė ar pati nenorėčiau pabandyti.
Pabandžius labai patiko ir toliau atsakingai stengiausi lankyti visas treniruotes, kad tik greičiau pasiekčiau lygį tų mergaičių, kurios jau seniau žaidė futbolą. Toks buvo pirmas ir nedrąsus mano žingsnis šiose sporto šakoje.
Dar prieš prisijungiant prie „Utenio“, atstovavai LSU-„Žara“ komandai, vėliau tapusiai „Žalgiriu“, o dabar žaidžiančiai po FC „Hegelmann“ emblema. Kaip atsidūrei toje ekipoje?
Atstovauti Kauno komandai man pasiūlė pirmasis treneris Rimas Vaitukaitis. Tuo metu mano ekipos draugė Dusetose Liucija Vaitukaitytė jau rungtyniavo ten, o kadangi žaisdavome mažai varžybų arba jų nežaisdavome visai, kiekvieną sekmadienį važiuodavome į rungtynes su Kauno komanda.
Čia susipažinau su 11×11 žaidimu ir tai man labai pravertė ateityje. Nors laiko aikštelėje gaudavau mažai, man, kaip pakankamai jaunai žaidėjai, tai buvo pati geriausia patirtis.
Ar nebuvo sunku adaptuotis prie visai kito miesto gyvenimo ritmo būnant dar gana jauno amžiaus?
Kol atstovavau Kauno komandai, į šį miestą ilgesniam laikui vykdavau tik vasarą, kai būdavo organizuojamos stovyklos pasiruošimui naujam sezonui. O į varžybas kartu su Liucija važiuodavome kiekvieną sekmadienį. Kaune nuolatos gyventi neteko, tad didelių pokyčių savo gyvenime nepajutau.
2018-ų metų sezone pasirinkai rungtyniauti Utenos komandos sudėtyje. Ar galėtum papasakoti, kokie buvo to perėjimo motyvai?
Žaisti „Utenis“ komandoje net neplanavau, tiesiog paprašius treneriui Arūnui, nuvažiavau į vienerias varžybas. Joms pasibaigus, buvau pakviesta į sekančias ir susitarėme, kad atvažiuosiu į treniruotę. Dusetose jau buvo likę mažai futbolą žaidžiančių mergaičių, o mano noras rungtyniauti nebuvo dingęs – tai buvo geriausias variantas ir aš sutikau.
Neilgai trukus, komanda pradėjo žaisti pirmoje lygoje, aš irgi prisijungiau prie jos ir pradėjau vis dažniau važinėti į treniruotes. Per rungtynes gaudavau žymiai daugiau laiko aikštelėje nei tada, kai atstovavau Kauno komandai, taip buvo lengviau tobulėti kaip futbolininkei, nes ant atsarginių žaidėjų suolo retai kada atsisėsdavau.
Šis sezonas – tau penktas „Utenio“ ekipoje. Kaip vertini jos augimą per šiuos metus?
Tikrai teigiamai. Komanda kasmet patobulėjusi būna vis labiau, ne išimtis ir šie metai, nes visos merginos nuoširdžiai dirba ir rezultatai tikrai matosi. Grįžimas į pirmą lygą, manau, prie to tikrai prisidėjo, žaidėjos labiau pasitiki savimi ir jaučiasi stabiliau aikštelėje. Kovoti ir siekti pergalės su savo lygio varžovėmis yra žymiai lengviau.
Penkeri metai – ilgas laiko tarpas. Per juos neabejotinai buvo ir smagių, ir mažiau smagių akimirkų. Ar noras rungtyniauti niekada nebuvo sumenkęs?
Žaisdamos A lygoje patyrėme skaudžių pralaimėjimų, po kurių, be abejonės, buvo ir visokių minčių. Galbūt tai nebuvo mūsų lygio varžovės, o gal tai lėmė jaunas komandos amžiaus, bet pasiekti kitų ekipų lygį, žaidžiant šiose pirmenybėse mums buvo sunku.
Todėl neslėpsiu, turbūt ne kartą buvau sudvejojusi, ar tikrai mano vieta futbole, tačiau praėjus šiek tiek laiko supratau, kad jo gyventi negaliu, nes nuo pat vaikystės ši sporto šaka užima didžiąją mano gyvenimo dalį.
Šiame sezone sužaidei dvejas rungtynes. Kokios jos tau buvo asmeniškai?
Manau, pirmosiose rungtynėse, kai žaidėme su FK „Vilnius“ komanda, man sekėsi geriau nei žaidžiant su MFK „Žalgiris“. Galbūt dėl to, nes nesitreniruoju su komanda ir todėl susižaisti pavyksta sunkiau, bet vėl sugrįžti kartu su komanda į aikštelę buvo labai gera ir įspūdžių tikrai netrūko. Smagu matyti, kad visos žaidėjos patobulėjusios ir individualiai, ir kaip komanda.
Ar pavyksta bent retkarčiais atvykti į treniruotes Utenoje? O galbūt treniruojiesi individualiai?
Į treniruotes Utenoje nuvažiuoti nepavyksta, bet, kiek leidžia galimybės, treniruojuosi individualiai ir turiu puikią galimybę dalyvauti treniruotėse kartu su FC „Hegelmann“ komanda. Esu labai patenkinta ir dėkinga trenerei, kad mane priima į savo ekipą, kurioje galiu jaustis patogiai bei neapleisti savo įgytų įgūdžių.
Kokius tikslus keltumei šiems metams tiek aikštėje, tiek už jos ribų?
Tikslas aikštelėje būtų, kuo geriau sužaisti kiekvienose rungtynėse ir nenuvilti nei komandos, nei trenerio – jų pasitikėjimas man labai svarbus.
Taip pat, labai norėčiau susidėlioti savo laiką taip, kad pavyktų praleisti kuo mažiau rungtynių. To man trūksta, noriu dar labiau tobulėti, kad galėčiau visiškai pasitikėti savimi. Vienas svarbiausių šių metų mano tikslų yra įstoti mokytis ten, kur labiausiai noriu.
