Kasmet „Utenio“ vasaros stovykloje dalyvaujantis Antanas jau spėjo įgyti patirties Dortmundo „Borussia“ ir kitose komandoje, apie kurias papasakojo jo tėtis Darius UrbonasRugpjūčio 9 d. baigėsi tradicinė „Utenio” vaikų vasaros stovykla. Šiemet, kaip ir kiekvieną vasarą, į „Utenio” stovyklą susirinko gausus būrys smagiai laiką praleidusių jos dalyvių. Kaip kiekvieną vasarą, čia atvyko ir Urbonai – jaunieji Antanas, Jonas ir jų tėtis Darius, šiemet tapęs asistentu ir talkinęs „Utenio” treneriams bei pasidalinęs vertinga patirtimi, įgyta iš arti stebint Vokietijos vaikų futbolo komandų darbą.
Papasakokite, kaip futbolo sūkurys įsuko jūsų šeimą?
Nuo to laiko, kai būdamas ketverių metų sūnus Antanas pradėjo lankyti futbolo treniruotes Vilniuje, pradėjau intensyviai domėtis vaikų futbolu. Aš tai labai entuziastingai priėmiau, įsitraukiau, tai tapo mano hobiu. Vertinant iš dabartinės perspektyvos – kaip ir daugelis tėvų įsitraukia kiek per intensyviai dalinant patarimus aikštėje ir už jos ribų. Tačiau man pasisekė, kad gana greitai persirgau tai. Man padėjo blogi pavyzdžiai treniruočių ir varžybų metu. Mačiau kai kuriuos trenerius ir tėvus rėkiančius, mačiau vaikų ašaras. Pamačius ir suvokus, kad procesas vyksta negerai save sutapatini ir supranti, kaip nereikėtų elgtis.
Kaip užsimezgė jūsų draugystė su „Uteniu”?
Stebint įvairių futbolo mokyklų trenerių elgesį aikštėje, sau mintyse ėmiau juos ir mokyklas grupuoti, atsirado tokios, į kurias žinojau niekada savo vaiko nenuvesiantis. Viename turnyre susitikome su futbolo akademija „Utenis” ir trenerio Aurimo Meidaus komanda. Atkreipiau dėmesį, kad su vaikais buvo elgiamasi kitaip – bendraujama pozityviai, todėl šią akademiją pasidėjau į pozityviųjų mokyklų lentynėlę. Po kurio laiko mūsų komanda gavo kvietimą dalyvauti „Utenis CUP” turnyre Utenoje, tuomet pamačiau visa infrastruktūrą, akademiją. Tai man paliko dar didesnį įspūdį. Pamatęs, kad organizuojama vasaros stovykla vaikams, su Antanu atvykome į ją. Tai buvo pirmoji tokia „Utenio” organizuota stovykla, palikusi puikius įspūdžius, todėl dabar jos laukiame, stengiamės suderinti laiką ir sudalyvauti kiekvieną vasarą. Šiais metais į stovyklą atvyko ne tik devynmetis Antanas, bet ir dešimties metų brolis Jonas. Mažylis sūnus, dabar ketverių, taip pat žaidžia futbolą, noriai kopijuoja Antaną.
Išvykote gyventi į Vokietiją, kur taip pat aktyviai įsiliejote į vaikų futbolo gyvenimą?
Šeimai priėmus sprendimą išvykti gyventi į užsienį ir pasirinkus Vokietiją ėmiau domėtis galimybėmis Antanui žaisti futbolą šioje šalyje. Gana greitai jis pradėjo žaisti futbolą vieno miesto komandoje, nors patekti į susiformavusią komandą nėra visai paprasta. Vokietijoje jau nuo mažens yra formuojamos miestų komandos pagal vyrų komandų modelį. Jei pas mus tai vyksta būrelių principu – priimami visi norintys, tai Vokietijoje į 12-14 narių komandą vyksta atranka, poros mėnesių bandomosios treniruotės, kuriose treneriai analizuoja vaikus. Komandų ten yra gerokai daugiau – tokiame mieste kaip Utena būtų mažiausiai 4 komandos su infrastruktūra, tačiau į jas reikia patekti. Tie, kurie nepatenka, renkasi kitas sporto šakas arba stengiasi, kad būtų priimti po metų – kasmet vyksta tam tikra rotacija. Vaikui patekus į komandą, jis ir jo artimieji būna laimingi, tai sąlygoja vaiko motyvaciją, tinkamą nusiteikimą ir drausmę. Treneriams šiose srityse beveik nebereikia dirbti, jie gauna 12 gerai žaidžiančių ir drausmingų bei motyvuotų žaidėjų, kuriuos reikia mokyti techninių aspektų.
Antanas buvo pakviestas į Dortmundo „Borussia” vaikų komandą. Kaip pavyko tą pasiekti?
Mums pasisekė, kad pirmoji komanda, į kurią Antanas pateko, buvo viena stipriausių savo regione – tai viena iš FC „Shalke” dukterinių komandų, kurios treneris intensyviai dirbo su vaikais, aukojo visa savo laisvalaikį, visus savaitgalius vykdavome į turnyrus. Toks trenerio „užsivedimas”, kalbant apie Antaną, davė vaisius, padėjo sparčiai vystytis kaip asmenybei ir kaip futbolininkui. Vieno turnyro metu Antaną pastebėjo ir pakvietė „Borussia” skautai, po bandomųjų treniruočių jis tapo U9 komandos žaidėju. Tai buvo jo svajonės išsipildymas. Vaikams ten duodama absoliuti vyrų komandos iliuzija: į varžybas vykstama tokiu pačiu autobusu, rūbinėse jie randa išskalbtą, išlygintą, paruoštą aprangą, važiuoja dėvėdami reprezentacinius kostiumus – sukuriamas savotiškas iliuzinis burbulas. Antanas šioje komandoje praleido metus, tačiau priėmėme sprendimą, kad jis, būdamas smulkaus kūno sudėjimo, turėtų pereiti į „lengvesnę” komandą, nes būdamas mažiausias komandoje jis sunkiau galėjo vystytis kaip futbolininkas – didesni, stambesni vaikai jį ne tik užgoždavo, tačiau ir sužalodavo. Tačiau metai, praleisti Dortmundo „Borussia” Antanui atidarė visas duris, todėl dabar komandą jau pasirinkome mes. Matau, kad tai buvo teisingas sprendimas – Antanas atėjo su dideliu bagažu, gerai jaučiasi, daug žaidžia, o kartą per savaitę ir toliau treniruosis su Dortmundo „Borussia” komanda.
Kokiais principais vadovaujatės ugdydamas ir palaikydamas sūnų?
Stengiuosi laikytis dviejų taisyklių. Pirmoji – nesikišti į vaiko ugdymo procesą su „futbolo profesionalo” pamokymais kaip vaikui derėjo elgtis aikštėje, kur jis turėjo bėgti ar spirit. Tai yra tabu, stengiamės nekalbėti apie tai. Dabartiniame Antano klube net yra taisyklė, draudžianti tėvams su vaikais kalbėti apie futbolą. Antras labai svarbus aspektas – sukurti vaikui aistrą, todėl aš laikausi taisyklės palaikyti svajonę. Manau, kad tai yra didelė varomoji jėga. Yra filosofija, kad futbolas savaime yra smagus žaidimas ir reikia juo mėgautis. Pritariu tam, tačiau manau, kad daug didesnis iššūkis yra tiesiog mėgautis žaidimu, nerodant vaikui per televizorių Ronaldo, nesukuriant iliuzijos, kad ir jis gali taip žaisti. Aš stengiuosi palaikyti Antano siekius, svajonės stumia į priekį. Ugnį pakurstyti reikia, bet tą daryti – pasitelkiant aukštesnį pedagoginį pilotažą, kad atėjus laikui iliuzijai išsisklaidyti, tai būtų tinkamai padaryta, pateikiant alternatyvias svajones. Tai suaugusiųjų menas, kaip vidinį vaiko motyvacijos variklį sukti.