Gegužės 19 dieną „Utenio“ futbolo akademijos U-15 komandos treneriui Almantui Bražėnui sukako 50 metų.
Buvęs vartininkas yra žaidęs Kauno „Atlete“, Kauno „Inkare“, FBK „Kaune“ ir Vilniaus „Žalgiryje“. Taip pat – visų amžiaus grupių Lietuvos rinktinėse. Karjerą A. Bražėnas baigė būdamas gana jaunas ir tuomet grįžo į Uteną, kur iki šiol treniruoja vaikus.
Buvęs futbolininkas užaugino du sūnus, kurie taip pat neliko abejingi futbolui. Vyresnysis sūnus Arnas dar praėjusiais metais žaidė „Utenyje“, o rudenį pasirinko savanorišką pradinę karo tarnybą Lietuvos kariuomenėje. Tuo tarpu jaunesnysis Naglis šiuo metu rungtyniauja Utenos klube ir yra kandidatas į Lietuvos jaunimo rinktines.
Gimtadienio proga, siūlome pokalbį su A. Bražėnu.
– Kada ir kaip susidomėjote futbolu?
– Futbolu susidomėjau Utenoje, būdamas 7-8 metų. Iki 13 metų čia ir sportavau, o vėliau įstojau į Panevėžio sporto mokyklą – internatą. Ten baigiau vidurinę mokyklą, 12 klasių.
– Ar sporto internatai tuo metu būdavo reikalingi?
– Sporto internatai buvo tikrai vykęs reikalas. Mes tuo metu buvome stipriausia Lietuvos komanda, laimėjome visus savo amžiaus čempionatus, nemažai žaidėjų sudarė jaunimo rinktinių pagrindą. Kaip pavyzdys, iš mano metų komandos Lietuvos vyrų rinktinėje žaidė Aidas Preikšaitis. Sporto internatas tikrai buvo labai naudingas. Apskritai daug gerų žaidėjų yra baigę Panevėžio sporto internatą.
– Kaip atsidūrėte Kauno futbolo komandose?
– Pabaigęs mokyklą, įstojau į Kauno kūno kultūros institutą ir pradėjau žaisti už Kauno „Atleto“ komandą. Būdamas ketvirtame kurse, gavau kvietimą žaisti Vilniaus „Žalgiryje“. Tiesa, ten sužaidžiau tik už antrą komandą. Turėjau traumą, kitų problemų ir nusprendžiau grįžti į Kauną. Kai išsigydžiau traumą, mane pakvietė Kauno „Inkaras“, po to vieną sezoną praleidau „FBK Kaune“. 1996 metais grįžau į Uteną, kur buvo sudarytos geros sąlygos dirbti treneriu. Taip čia dirbu jau 24 metus.
– Kodėl futbolininko karjerą baigėte taip anksti?
– Vienas dalykas – turėjau traumų. Kitas – tiesiog nepavyko tinkamai „užsikabinti“. Praleidau sezoną dėl traumos bei operacijos ir nebepavyko sėkmingai grįžti į didįjį futbolą. Taip pat man, kaip vartininkui, trūko fizinių duomenų.
– Jūsų abu sūnūs žaidžia futbolą. Ar norėjote, kad jie žengtų jūsų pėdomis?
– Taip, norėjau ir skatinau. Ir dabar tebenoriu, kad jie žaistų futbolą. Abu vaikai tikrai myli futbolą ir tikrai su noru treniruojasi, domisi. Bet kažkokios prievartos tikrai nebuvo, žaisti futbolą buvo jų pačių pasirinkimas.
– Jaunesnysis Naglis yra jaunimo rinktinių kandidatas. Ar matote jį, kaip būsimą profesionalą?
– Norėčiau matyti (šypsosi, – red. past.), bet viskas priklauso nuo jo paties. Duomenis, kurių reikia, kad jis žaistų aukštame lygyje, jis tikrai turi. Jis žaidė jaunimo rinktinėse, todėl turi galimybių siekti aukštumų. Viskas jo rankose. Vyresnis sūnus Arnas šiuo metu yra savanoris Lietuvos kariuomenėje. Jis iki šiol laisvalaikiu visada žaidžia futbolą, noro dar neprarado. Galbūt po tarnybos jis dar nuspręs pažaisti „Utenyje“, bet viskas priklauso nuo jo paties.
– Kokias vertybes stengiatės įskiepyti „Utenio“ akademijos auklėtiniams?
– Mano vertybė yra mąstantis žaidėjas. Stengiuosi įdiegti tokias vertybes, kad žaidėjas priimtų gerus sprendimus, būtų kuriantis, mąstantis. Noriu, kad žaidėjas būtų protingas. Džiugu, kad mums, treneriams, yra sudarytos geros sąlygos tobulėti. Toliau jau viskas priklauso nuo vaikų.
– Ar netrūksta Utenos regione perspektyvių jaunuolių?
– Tikrai tikiu, kad yra gerų, perspektyvių vaikų. Utenoje yra geros sąlygos vaikams tobulėti. Pasikartosiu, kad viskas priklauso nuo pačių vaikų. Futbole yra labai didelė konkurencija, todėl reikia padaryti didžiulį darbą, kad tą konkurenciją įveikti. Patekti į profesionalų klubą ar rinktines yra tikrai nelengva, bet turime vaikų, kurie myli futbolą, kurie nori žaisti. Talentingų vaikų yra, sąlygos yra, todėl tikrai tikiu Utenos futbolo ateitimi.
– Sveikiname su praėjusiu gimtadieniu ir linkime didžiausios sėkmės!