Atsiprašome, tačiau Jūsų naršyklė negali atvaizduoti svetainės turinio.
Prašome atidaryti svetainė su kita naršykle, pvz. Mozilla Firefox (atsiųsti galima čia)
herb
instagram fb youtube
RUNGTYNĖS
  • Lietuvos moterų futbolo A lyga  XX turas [20]
    12
    -
    0
    Gintra-Universitetas
    vs
    Utenis M
    2019 spalio 30, 14:00
    Šiauliai,
TURNYRO LENTELĖ
R P L Pr + - SK
1 FK Šilas 24 19 1 4 92 26 66 58
2 Aukštaitija 24 15 5 4 97 37 60 50
3 Kauno Žalgiris B 20 15 3 2 73 29 44 48
4 Panevėžys B 22 13 4 5 70 30 40 43
5 Marijampolės City 23 11 7 5 50 31 19 40
6 Viltis 23 12 4 7 60 51 9 40
7 Ateitis 20 9 3 8 60 52 8 30
8 Sveikata 24 9 3 12 45 44 1 30
9 Vidzgiris 24 7 1 16 46 81 -35 22
10 Utenis 24 5 4 15 27 71 -44 19
11 FK Tera 23 5 2 16 44 78 -34 17
12 Sūduva B 24 4 1 19 30 118 -88 13
13 Nevėžis B 19 3 2 14 38 84 -46 11
2019 12 04
Tarp varžybų

C.Dohmas: "Netikiu laukimu. Tikiu veiksmu"

Pirmoji iš trijų interviu su „Utenos Utenio“ techniniu vadovu Carstenu Dohmu dalis
Nuo šių metų liepos prie "Utenos Utenio" klubo prisijungė didžiulę patirtis futbolo specialistas iš Danijos Carstenas Dohmas. Jis yra "Auri-Dohm" metodikos kūrėjas, o dabar ir "Utenos Utenio" techninis vadovas, atsakingas už klubo akademijos struktūrinius pokyčius, darbo ir treniruočių aplinkos sukūrimą ir metodikos įgyvendinimą.
 
Interviu, kurį sudarys trys dalys, mes pristatysime Carsteną Dohmą, jo viziją, jau pradėtus darbus ir laukiančius artimiausioje ateityje bei kaip jis mato futbolo padėtį mūsų šalyje ir regione.
 
"Pirmiausia, jei norime kažką pakeisti, o ypač jei norime pakeisti kone 180 laipsnių, turime kalbėti apie mąstymą. Tad pirmiausia turime kalbėti ne apie futbolą, bet apie kultūrinę erdvę, - šiame intervių sakė C.Dohmas. - Paklauskime, kas nori keliauti viena kryptimi? Kas nori tapti šios kelionės dalimi? Kažkas prisijungs, kažkas pasakys - ačiū, ne. Turime paimti į valtį tik tuos, kurie nori prisijungti."
 
Pirmoji interviu dalis - apie tai, kaip danas jaučiasi Utenoje, kokie pirmieji žingsniai ir žvilgsnis į Carsteno patirtį.
 
- Carstenai, kaip jaučiatės Lietuvoje ir Utenoje?
- Labai laukiamas ir įvertintas, nes sulaukiau kvietimo čia. Tai abipusis jausmas, vertinu pasitikėjimą ir pasiūlymą kurti kažką nauja drauge. Tai jaudinantis, bet nelengvas iššūkis, kuris mane žavi.
 
- Keletą metų reguliariai lankotės Lietuvoje, sutinkate daug vietinių futbolo žmonių. Ką galite pasakyti apie futbolą mūsų šalyje? Kokią matote bendrą situaciją?
- Kartais reikia būti atsargiam ir nevaidinti visažinio, nes žinios gali būti gana paviršutiniškos. Žinoma, apie futbolą aš išmanau ir gana greitai galiu pastebėti, kur reikia pradėti ir koks yra bendras lygis. Nėra abejonių, kad laukia daug darbų, kuriuos reikia padaryti. Turime daug erdvės tobulėjimui beveik visose srityse. Pirmiausia laukia tinkamos aplinkos sukūrimas. Jei žiūrėsime plačiau, pamatysime, kad pasaulyje futbolas juda į priekį labai greitai, todėl Lietuvai reikia judėti dar greičiau. 
Labai svarbu, kad žmonės čia, Utenoje, suvoktų tai ir norėtų keisti situaciją, keistis patys. Pokyčiai turi būti padaryti.
 
- Daug dalykų reikia padaryti, bet negali visko daryti iškart. Kokie yra prioritetai?
- Pirmiausia, jei norime kažką pakeisti, o ypač jei norime pakeisti kone 180 laipsnių, turime kalbėti apie mąstymą. Tad pirmiausia turime kalbėti ne apie futbolą, bet apie kultūrinę erdvę. Kultūros ir mąstymo kaita visada užtrunka. Turime suprasti kur esame ir kur norime ar kur reikia būti. Visa tai turi kilti iš Futbolo federacijos ir atkeliauti į klubus, iš klubų iki žaidėjų ir galiausia iki tėvų. Tad pirmiausia reikia susėsti į vieną valtį. Tai - pirmas darbas.
 
- Daug žmonių Lietuvoje kalba, kad mūsų futbolas eina atgal ar skęsta. Mano, manymu, mes tiesiog stovime ir imituojame judėjimą, kol kiti tikrai juda į priekį. Jei šią situaciją galėtume palyginti su žaidėjo elgesiu ar futbolo žaidimu apskritai, kas yra geriau - judėti bet kur, blaškytis ar tiesiog ramiai stovėti ir laukti, kol nebebus išeities ir situacija tave privers judėti?
- Netikiu laukimu. Kai mes stovime ir laukiame, aš tai vadinu reakcija, mes stebime ir reaguojame į aplinką. Stovėdami ir laukdami mes bandome nuspėti, kas bus ir ruošiamės reaguoti į tai kas turėtų atsitikti, bet gyvenime niekada nežinome kas tiksliai įvyks ir ką teks reaguoti. Todėl aš tikiu veiksmu. Lietuvoje žmonės privalo pradėti veikti, priimti sprendimus atsižvelgiant į tai kas vyksta dabar, į tai, ką norima pakeisti ir kur norime būti. Veikdami mes keičiame aplinką. 
Kaip minėjau anksčiau, reikia susėsti į vieną valtį ir pradėti plaukti vieno tikslo link. Todėl jūs privalote judėti, negalite ramiai stovėti. Kol jūs stovite, aplink visi juda. Jei pažiūrėsite į FIFA rinktinių reitingą, pamatysite, kad esame nelabai aukštai ir tikrai nenorime atsidurti dar žemiau. Norime kilti - tai ir yra užduotis, kurią reikia įgyvendinti. O įgyvendinti galima tik veikiant.

- Kokius žingsnius reikia atlikti, kad judėtume į priekį?
- Pirmiausia reikia įtikinti žmones, nors įtikinti gal nėra tinkamas žodis... Žmonės turi patikėti ir suprasti. Turime rasti žmones, kurie to norėtų. Paklauskime, kas nori keliauti šia kryptimi? Kas nori tapti šios kelionės dalimi? Kažkas prisijungs, kažkas pasakys - ačiū, ne. Turime paimti į valtį tik tuos, kurie nori prisijungti. Keliaujant dar atsiras žmonių, kurie prisidės, dalis paliks mūsų valtį. Pasieksime ir tokį tašką, kuomet reikės paaukoti ar atsisveikinti su, atrodytų, nepakeičiamais žmonėmis.  Gal dėl tam tikrų aplinkybių teks pakeisti valtį, kad galėtume plaukti toliau, bet kažkas to nenorės ar negalės. Tuomet mes turime suprasti tą žmogų ir jį paleisti. Pasakyti: gerai, tai tavo sprendimas, galėsi daryti kitus darbus, bet mes privalome pakeisti valtį ir plauksime toliau šia kryptimi. Tai yra pirmas žingsnis. 
Kai sulipame į valtį ir turime komandą, reikia sukurti strategijas, kaip mes dirbsime, kaip kursime aplinką. Susitarti, kas yra tinkama aplinka tobulėti ir augti, kas yra gera treniruotė - tai yra kiti du žingsniai. Jei pradėsime kalbėti apie tolimesnius žingsnius, neužteks pokalbiui skirto laiko. Tad, atsakant į klausimą - pirmiausia suburti žmones į komandą, tinkamus žmones.
 
- Žaidėte futbolą, bet labai jaunas pradėjote domėtis treniravimu ir studijuoti. Kas atsitiko? Kokią patirtį sukaupėte kaip futbolininkas?
- Kaip ir daugelis, žaidžiau labai daug. Taip pat buvau atrinktas į elitinę klubo jaunimo komandą, bet neužsikabinau, nes būdamas 17-os patyriau sunkią traumą, nutrūko kelio raiščiai, trūko meniskas, beveik viskas, kas galėjo kelyje subyrėti - subyrėjo. Buvau labai arti profesionalaus kontrakto, dar pabandžiau grįžti, bet trumpai. 
Tuomet U18 jaunimo rinktinės treneris paragino mane tapti treneriu. Pažiūrėjau skeptiškai. Tuomet nenorėjau juo būti, bet pabandžiau, įstojau į Sporto universitetą ir viskas pasisuko taip, kad dabar esu čia. Taigi, iš žaidėjo, kuris netapo tuo kuo norėjo, tapau treneriu. 
 
- Jūs sėkmingai mokėtės Kopenhagos universitete, įgijote trenerio išsilavinimą ir apsigynėte sporto mokslo laipsnį. Taip pat įgijote Futbolo mokslo diplomą Johno Moore'o universitete Liverpulyje. Kas jūs toks esate - praktikas ar teoretikas? 
- Nėra jokių abejonių, nepaisant to, kad daug studijavau - esu praktikas. Didžiąja dalimi esu praktikas. Treniruotės, pasiruošimas joms yra akivaizdžiai mano mėgstamiausia ir stipriausia veiklos dalis. Bet, turiu pasakyti, kad buvimas akademinėje aplinkoje - studijos, daugybė įvairių mitybos, sveikatos, psichologijos, treniravimo ir kitų kursų, studijos Liverpulyje - suteikė bendrą supratimą ir stiprybės, nes esu įsigilinęs ir man rūpi daugybė dalykų supančių futbolą, futbolininkus ir padedančius jiems tobulėti. Esu praktikas, bet daug semiuosi ir daugelį dalykų pagrindžiu teorija. Teorija daro mane stipresnį. 
 
- Daugelis trenerių sako, kad jei esi praktikas, tiesiog nelieka laiko teorijai. O jūs sukūrėte "Auri-Dohm" metodologiją . Kaip jūs randate laiko tokiems dideliems teoriniams darbams jei esate praktikas? 
- Abi šios sritys labai susiję. Aš nedarau skirties tarp jų. Taip ir futbolo žaidime ar treniruotėse mes neizoliuojame įvairių sričių vienų nuo kitų. Futbolas yra kompleksinis reiškinys ypač kai jį tenka analizuoti. Nors kartais giliniesi labiau į teoriją ir dirbi labiau šioje srityje, bet tai yra neatsiejama ir svarbi futbolo žaidimo dalis. Kai kuri metodiką tai padeda kelti treniruočių kokybę. Teorija privaloma. Negali būti praktikos be teorijos.

- Johno Moore'o universitete Liverpulyje jūs apsigynėte disertaciją "Talentų ugdymo skirtumai tarp "Liverpool" FC ir "Brondby IF". Apie ką buvo studija ir ar ji vis dar aktuali?
- Šis darbas nebuvo didžiausias mano pasiekimas. Didžiausia nauda, kurią gavau - tai būvimas Liverpulyje, tiek universitete, tiek klube. Kai grįžau į Daniją, grįžau dirbti į "Brondby IF", gal todėl ir kilo idėja rašyti apie tai. Pagrindinis darbo tikslas buvo palyginti dvi skirtingas aplinkas, kuriose ugdomi talentai. Ir tuo metu tai buvo aktualu, gal vis dar aktualu ir dabar, nepaisant, kad kai kurie danų klubai šioje srityje labai patobulėjo, nes rado papildomų resursų. Nepaisant to, kitos šalys juda į priekį dar greičiau ir danai stengiasi neatsilikti. 
O darbo pagrindinė išvada buvo ta, kad skirtumai tikrai egzistuoja, nekalbu apie pinigus, kalbu apie jaunųjų futbolininkų ugdymą ir kaip į tai žiūrima, kokią vietą klube užima jaunimas ir kaip jis vertinamas. 
 
- Vienas iš daugelio labai įdomių seminarų, kuriuos jūs lankėte yra Michaelo Frosto koučingo mokymai. Jie yra paremti Timothy Gallwey sukurto "Vidinio žaidimo" ("Inner Game") principais ir metodika. Kaip galėtumėte paprastais žodžiais apibūdinti šį metodą? Kaip jį galima pritaikyti kasdieniame gyvenime?
- Geras klausimas. Labai įdomi sritis. Aš kartais tai prisimenu ir pritaikau realiame gyvenime. Būtų geriau, jei vidinį žaidimą prisiminčiau dažniau ir naudočiau nuolat. Tai sudėtingas ir kompleksinis įrankis, kurį galima naudoti mokymuisi ir mokymui. Labai galingas įrankis. Vidinio žaidimo metodas vietoj tiesioginio nurodinėjimo ar tikslaus pasakymo ką daryti, reikalauja mokyti klausinėjant. Svarbu, kad žmogus suvoktų ir pajaustų. Žaidėjai iš tikrųjų intuityviai suvokia ir jaučia savo veiksmus, judesius ar bet ką, ką beatliktų. Vidiniame žaidime jie mokosi atpažinti tą jausmą vėl ir vėl. 
Tai nėra nurodinėjimas žaidėjams, ką daryti. Gal žaidėjai mokėsi vieną ar kitą veiksmą, bet dabar pamiršo. Kai jie suvokia veiksmo esmę, jaučia jį savo kūnu - veiksmas "pasilieka" jame ir žaidėjas tobulėja. Tai labai trumpas metodo paaiškinimas.   
Šis metodas tampa vis populiaresnis. Manęs neseniai klausė, ar galiu pritaikyti šį metodą futbolui ir sukurti Vidinio žaidimo futbolo versiją. Dabar aš apie tai galvoju. Tai labai įdomu. 
 
- Ar tai yra metodas, padedantis žmonėms rasti savo pačių kelią priimant sprendimus, tai yra nenurodant jiems, kur eiti, bet palydint juos?
- Taip. Taip tu įgalini žmones priimti sprendimus ir prisiimti atsakomybę už savo sprendimus. Kai aš liepiu labiau stengtis ar įtempti pėdą, žaidėjas dažniausia atsako, kad stengėsi, buvo įtempęs pėdą. Vietoj to aš klausiu, kiek tu buvau ją įtempęs? Įvertink nuo 1 iki 10. Žaidėjas susimąsto ar tinkamai buvo įtempęs. 
Nuolat klausi įvairių klausimų. Pavyzdžiui, kas atsitinka, kai labiau įtempi pėdą? Jis atsako, gal kamuolys greičiau juda? Ir vėl siūlai pabandyti. Paklausi ar jaučia skirtumą? Jei jaučia, klausi į ką kitą kartą atkreips dėmesį? Jis atsakys, kad kreips dėmesį į pėdos įtempimą.
Taip žaidėjas tampa savo paties treneriu. Efektyviausia taikyti metodą bendraujant asmeniškai.